Helena Majevska gimė 1902 m. balandžio 10 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Podolėje (dabar Ukrainos teritorija), Kurilovcų kaime, Snitkovo parapijoje, kurioje buvo ir pakrikštyta. Pasaulį išvydo lenkų Vladislovo ir Marijos (mergautinė pavardė Goželniak) Majevskių šeimoje. Tėvo giminė gyveno dabartinės Ukrainos teritorijoje, mamos giminė buvo kilusi iš Didžiosios Lenkijos teritorijos. Iki šiol dar nesurasti Helenos gimimo metrikai.
Kilusi iš lenkų tautybės šeimos, puoselėjusios patriotines tradicijas, lankė lenkų vaikams skirtą slaptą mokyklą.
Turėjo du vyresniuosius brolius: Boleslovą ir Kazimierą. Boleslovas mirė 1920 m. gruodžio 1 d. Brudzeve netoli Kališo (Lenkija), turėdamas dvidešimt kelerius metus, o Kazimieras mirė 1962 m. viduryje Lodzėje (Lenkija). Palikuonys gyvena Lenkijoje.
Majevskių šeimos gyvenimas Helenos vaikystės metais buvo tiesiogiai paveiktas caro valdžios vykdytų represijų. Šeima buvo priversta kelis kartus keisti gyvenamąją vietą, todėl kaskart vis blogėjo jos materialinė padėtis. 1905 m. šeima persikėlė į Sadkovices, kur Helena regėjo angelą, 1907 m. – į Šarogradą, kur Helena regėjo Mariją, 1915 m. – į Silkių kaimą, kur ji susirgo bronchitu, 1917 m. – į Mateikovą, 1919 m. – į Severinuvką ir po 1920 m. – į Brudzevą Didžiojoje Lenkijoje.
Dabar turime ne visą informaciją apie Helenos gyvenimo Ukrainoje laikotarpį, taip pat nieko nežinome apie 4 metų laikotarpį Didžiojoje Lenkijoje.
Helena turbūt baigė keturių klasių gimnaziją Podolėje ir amatų mokyklą Vilniuje, į kurį atvažiavo 1924 m. rudenį (apsigyveno su tėvais pas brolį Kazimierą).
1926 m. iškeliavo į piligriminį žygį į Trakus prie Vilniaus, dėkodama už pasveikimą vaikystėje. Su tėvais priklausė ,,Apaštališkajam maldos židiniui“ prie jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios. 1928 m. dirbo Šv. Petro Klavero sodalicijos biure prie Šv. Jonų bažnyčios, o nuo 1932 m. priklausė Vidinių misijų draugijai žydų atsivertimui, veikusiai prie šios bažnyčios.
Vilniuje 1933 m. Visų Šventųjų bažnyčioje susipažino su seserimi Janina Giedraite (CSA), kuri vadovavo Eucharistiniam rateliui. Ji buvo abitų nedėvinčių Angelų seserų kongregacijos tarybos narė (šios seserys neatskleisdavo savo priklausymo bendruomenei, nes tokie nuostatai buvo įtvirtinti jų bendruomenės konstitucijoje). Šios vienuolės tikėjimo pavyzdys ir pasiaukojimas sužavėjo Heleną. Helena šiai vienuolei pasipasakojo apie savo planus paaukoti gyvenimą Dievui. Sesuo Janina Giedraitė (CSA) ją nusiuntė pas seserį Konradą Ižicką Herman, kuri 1934 m. sausį Heleną priėmė į postulantūrą. Baigusi postulantūrą, Helena spalio mėnesį tapo Angelų seserų bendruomenės novicija, o vėliau perėjo ir kitus formacijos etapus. Pirmuosius įžadus Helena davė 1935 m. spalio 2 d., o amžinuosius – po šešerių metų, karo metu. Pasirinko vienuoliškąjį Rafaelės vardą.
Priklausymą Angelų seserų kongregacijai laikė konfidencialiu, viešajame gyvenime priklausė filantropinei švietimo draugijai ,,Labor“. Tuo metu dirbo savaitraštyje ,,Mūsų draugas“, Sofijos Tiškevičienės vardo senelių prieglaudoje, globojo Eucharistinę katalikiškų vertybių sklaidos draugiją bei buvo noviciato vadovės padėjėja, namų vyresnioji.
Sovietams pirmą kartą okupavus Vilniaus kraštą, 1939 m. prasidėjo bažnyčios narių, taip pat ir vienuolių, represijos. Jau 1940 m. rugpjūtį buvo panaikinta filantropinės švietimo draugijos „Labor“, arba Angelų seserų vienuolijos, registracija, tai reiškė bendruomenės panaikinimą ir bet kokios jos veiklos draudimą. Sesuo Helena toliau dirbo įvairiuose vienuolijos namuose, įsitraukdama į konspiracinę veiklą, teikė pagalbą stokojantiems.
1940 m. balandžio 14 d. pradėjo rašyti ,,Dienoraštį“ (po kelerių metų seserų iniciatyva jis buvo išvežtas į generalinius namus Lenkijos Liaudies Respublikoje – LLR), susitiko su kun. Mykolu Sopočka (dabar palaimintuoju), nes buvo Viešpaties Jėzaus raginama atskleisti savo misiją – baigti sesers Faustinos Kovalskos darbą. Nuo šiol kunigas M. Sopočka buvo jos nuodėmklausys.
1940 m. spalio 27 d. sesuo Helena atidavė save Jėzui, savo gyvenimą paaukojo pasaulio nuodėmėms atpirkti.
1941 m. rugpjūčio 22 d. regėjo Jėzų, kuris sakė: ,,<…> turi padėti kuriant Gailestingumo ordiną.“ Ji nuolankiai atliko šį jai patikėtą uždavinį; buvo apdovanota regėjimais, kurie buvo susiję su Gailestingumo ordino narėmis – ji atpažindavo tinkamas kandidates į ordiną. Taip pat sesuo Helena dalyvavo vadinamojo Vilniaus Šešetuko, ateityje peraugusio į Dievo Gailestingumo institutą, ir Gailestingojo Jėzaus Seserų ordino įkūrėjų bei pasauliečių įžadų davimo ceremonijose.
Antras sovietų kariuomenės įžengimas į Vilnių reiškė dar griežtesnius Bažnyčios veiklos ribojimus. Angelų seserims tai buvo represijų tąsa, kurių pasekmė buvo 1946 m. viduryje generalinės motinėlės ir dalies seserų išvykimas į LLR. Į LLR taip pat planavo išvykti ir sesuo Helena, bet ji liko, nors matė nieko gero nežadančius turto nacionalizavimą ir įvairius veiklos ribojimus. Dėl sprendimo neatskleisti švietimo draugijos ,,Labor“ veiklos seserys tapo nelegalios organizacijos narėmis, tad – priešiškomis naujajai valdžiai.
1947 m. birželio mėn. sesuo Helena pradėjo eiti vyresniosios pareigas seserų namuose Vilniuje, Balio Sruogos g. (dabar Jonų g.), o nuo rugpjūčio buvo išrinkta į ordino tarybą. Dirbo artelėje, kitaip tariant kooperatyve. Sujungus seserų artelę su kita artele, sesuo Helena iš ten išėjo ir įsidarbino pašte, o paskui ėjo sekretorės pareigas Vilniaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje.
Generalinė motinėlė 1947 m. liepos mėn. įtikinėjo seserį Heleną esant sunkioms situacijoms kreiptis į tėvą Kamilį OFMConv. – Vladislovą Velymanskį ,,Akmenuką“, kuris iki jo tremties tapo jos nuodėmklausiu ir dvasios tėvu.
Tėvas Kamilis po arešto 1949 m. buvo tardytas ir dėl sesers Helenos, nes pas t. Kamilį KGB rado ,,Dienoraštį“, kurį sesuo Helena rašė 1946 m. (didelė tikimybė, kad buvo sudegintas KGB). Sesuo Helena vaikščiojo į KGB vykdytus t. Kamilio bei Angelų seserų tardymus.
1950 m. rugpjūčio 30 d. sesuo Helena taip pat buvo areštuota KGB ir jos namuose buvo padaryta krata. Ji buvo tardoma ir laukė Maskvos nuosprendžio. Nuosprendis seseriai Helenai paskelbtas gruodžio 16 d. – ji buvo nuteista 10 metų kalėti. Su nuosprendžiu sesuo Helena buvo supažindinta 1951 m. sausio mėn., o birželio mėn. ji išvyko į kalėjimo vietą – į Komiją, Minlago lagerį. Nuo 1951 m. gruodžio 31 d. iki 1955 m. gegužės mėn. ji kalėjo specialiajame invalidų lageryje Abezėje, o nuo 1956 m. liepos mėn. buvo Kazachstano lageryje Karlage, Karabaso ir Sareptos skyriuose.
1956 m. kovo mėn. buvo nuspręsta panaikinti nuosprendį ir seserį Heleną reabilituoti. Sesuo Helena buvo įtraukta į sąrašą asmenų, vykstančių į LLR. Liepos 19 d. ji atvyko į Tarybų Sąjungą, į Vilnių – Lietuvos Sovietų Respublikos sostinę.
1966 m. aplankė seseris LLR, o 1967 m. mirė. Amžinojo poilsio atgulė Saltoniškių kapinėse Vilniuje.
